Kaip suprasti ir paaiškinti, kas man yra egzistencinė terapija, man vis dar keblus uždavinys, todėl perskaičius šio darbo pirmos dalies užklausą, ištinka nerimas. Tas nerimas ištinka ir kai to klausia klientai. Kaip minėjo R. Kočiūnas per pirmąjį seminarą, mes, būsimieji terapeutai, turime turėti sau kažkokį trumpą paaiškinimą, kurį nesunkiai galėtume pateikti ir klientui. Nors tokį paaiškinimą sau lyg esu užsirašiusi užrašų knygelėje - „egzistencinė terapija nori suprasti kaip klientas gyvena ir paaiškinti tai jam pačiam”, tačiau kiekvieną kartą lyg nesugebu šio, kad ir trumpo apibrėžimo normaliai pateikti, kažkas lyg užsiblokuoja. Dažnai susimąstau, kodėl taip yra?
Ir vienas iš dalykų, su kuo tai galėtų sietis, kad egzistencinė filosofija man yra apie kažką natūralaus, ką mes iš anksto jaučiame, bet mums sunku tą paaiškinti arba pateikti žodžiais. Tačiau, kai atsitinka tas tikrumo pajautimas, atrodo, jog lyg kitaip ir būti negalėjo. Panašiai kaip skaitant Dostojevskį, Proustą ar Knausgordą, autorius, kurie meistriškai geba aprašyti tiek buitines detales, tiek žmogaus patyrimą, ištinka tas nenusakomo tikrumo jausmas, kad tai yra kažkas kartu ir artima, bet labai paprasta, lyg savaime suprantama, bet ir sunku nusakyti, kodėl taip yra ir dėl to tampa kažkaip sudėtinga. Štai ir čia aš bandau paaiškinti, ką noriu paaiškinti, bet nežinau, ar skaitantis šį darbą supras, tą mano jausmą, ar man jį gerai pavyksta perteikti tekstu, juk nesu Proustas ar Dostojevskis. Bet vis tiek tikiu, kad bus kažkas į tą pusę - kaip aš pati subjektyviai tai patiriu ir suprantu.
Visgi egzistencinė terapija remiasi fenomenologiniu metodu, kur svarbus patyrimo aprašymas, o ne bandymas jį suprasti. H.W. Cohn savo knygoje „Existential thought and therapeutic practice” rašo, jog „fenomenologijos tikslas - kiek įmanoma aprašyti intencionalų patyrimą, kuris būtų neužterštas išankstiniu žinojimu, šališkumu ir paaiškinimu” (1977, p. 11). Čia ir vėl kyla neaiškumas, tai reikia aiškinti, ar nereikia? Lyg nereikia nieko aiškinti, bet kažką suprasti lyg ir reiktų. Šiandien mano supratimas ir gebėjimas pajusti, kas man yra egzistencinė terapija tik formuojasi. Tačiau, kaip ir šis darbas, yra nors ir asmeninis, bet pagal reikalavimus turi būti paremtas atraminių terapijos taškų ir principų išdėstymu, todėl kažkiek turi būti ir teorinis. Lygiai taip ir egzistencinė terapija, nors, mano supratimu, yra labai asmeniška ir autentiška, bet neišsiverčia be tam tikro teorinio/filosofinio pagrindo.
Savo darbinėje užrašų knygelėje be to, jau minėto, trumpesnio apibrėžimo klientui turiu ir ilgesnį: „egzistencinę terapiją apibūdina du svarbiausi dalykai. Pirma, žmogaus kaip būties pasaulyje arba kaip nenutrūkstamo proceso samprata, žmogus neatskiriamai susijęs su savo gyvenimo pasauliu. Psichoterapijos tikslas - ne tiek keisti asmenybę, bet padėti suprasti savo gyvenimą. Antra, į žmogaus gyvenimą gyvenimą stengiamasi žvelgti tyrinėjant jo sąveiką su universaliomis egzistencinėmis duotybėmis, tokiomis kaip: įmestis į pasaulį, buvimo su kitais žmonėmis, gyvenimo baigtinumo, laisvė, jos ribos bei atsakomybė už ją; nerimas, laikas kaip dabartinis apimantis praeitį ir ateitį, prasmė ir beprasmybė”. Man atrodo, kad čia labai paprastai ir gana trumpai nusakyta esmė. Savo supratimu labiau išplėsiu pirmąją apibrėžimo dalį, nors egzistencinės duotybės man irgi atrodo labai svarbios, tačiau jų visų šiame darbe neaprėpsiu.
Svarbiausias pirmos apibrėžimo dalies žodis yra žmogus. Natūralu, kad terapijoje fokusas yra į žmogų, nes į ją ateina žmogus, kalbame apie žmogų ir pokalbis vyksta dažniausiai tarp dviejų žmonių - kliento ir terapeuto. Atrodo, viskas labai paprasta, tik ką tai iš tikro reiškia? Juk pas gydytoją irgi ateina žmogus ir su kitu žmogumi (gydytoju) yra kalbama apie jo nusiskundimus. Visgi čia dažniau mes turime pacientą, norminį vienetą, kuris, deja, turi sutilpti kažkokią iš anksto numatytą lentelę, kuri galioja visiems. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad tos lentelės nieko nepasako ir kai sunku, tuomet sunku labai individualiai. Gyvenime, man visada stigo individualaus, subjektyvaus požiūrio, dažnai jausdavausi nesuprasta, man atrodė labai neteisinga, kad aš turiu būti kažkokia kitokia negu esu tam, kad tiesiog gyvenčiau. Lyg visas pasaulis žino kaip gyventi, išskyrus mane vieną. Skamba susireikšminusiai, bet girdžiu, kad panašiai (bet ne tapačiai ) kartais pasijaučiu ne aš viena. Todėl man atrodo labai svarbu, kaip egzistencinėje terapijoje suprantamas žmogus. Jau vien tai, kad naudojama „žmogaus”, o ne „asmenybės” sąvoka, nurodo, jog žiūrime ne mechanistiškai, nesiekiame žmogaus sutalpinti į tam tikros asmenybės apibrėžtį ir priskirti tam tikras savybes.
Jau net nekalbant apie psichologinį asmenybės skirstymą į nerimąstingas, narcistines ir t.t. asmenybes, galiu pastebėti, kad tiesiog esame įpratę save apsibrėžti, nes taip visiems yra „paprasčiau”. Ir iš tikro kažkuria prasme galima sutikti, kad yra paprasčiau. Mes girdime iš aplinkinių, kaip jie mus mato arba pažįsta pagal tam tikras savybes, statusus. Tai teikia saugumo, kai žinome, ko tikėtis iš žmogaus, kai sudedame jį į tam tikrą dėžutę savo smegenyse. Tiek darbiniame, tiek gyvenimiškame kontekste jaučiu, jog iš mūsų nuolatos to lyg tikimasi ir čia pasidaro keblu, nes patys nebesuprantame, nebejaučiame kas esame ir, ar apskritai dar galime būti kažkaip kitaip? Net jeigu norime keistis, iš pradžių tas nėra lengvai priimama iš aplinkos, dažnai sulaukiame pasipriešinimo. Todėl „paprasčiausia” tampa priskirti diagnozę, asmenybę ar statusą. Blogiausia, kad pagal tai aiškiname save ir sau pačiam taip nutoldami nuo to, kas iš tikro esame.
Tačiau egzistencinėje terapijoje stengiamės ne išrasti, priskirti, panaikinti ar diagnozuoti, bet pabandyti aprašyti, kas tai yra kiekvieno atskiro žmogaus egzistencija, suprasti, kaip gyvena kiekvienas žmogus, kuris ateina į terapiją. Ta jau nusibodusi, bet vis tiek man labai patinkanti, I. Yalom frazė, nurodanti, kad kiekvienam klientui turime sukurti atskirą terapija, šį mano požiūrį gerai atspindi.
Žmogus, tai nėra mechaniška struktūra, kurį galime kažkaip apibrėžti, egzistenciniu požiūriu žmogus yra dasein (štai-būtis). Aš tai suprantu, kad žmogus yra ne tik tik nuolat kintantis ir kuriantis savo egzistenciją, tačiau ir neatsiejamas nuo savo aplinkos bei patirties. Pagal E.Spinelli tai būtų galima vadinti susietumu. Autorius teigia, kad viskas yra tarpusavyje susiję - niekas negali būti suprastas pats savaime, o tik bendro susietumo kontekste. Aš tai suprantu, kad savastis yra ir atskira, tačiau ir neatskiriama nuo bendro paveikslo, ji niekada negali būti tik atskira arba tik tame bendrame paveiksle. Man tai reiškia ir tai, jog egzistenciniu požiūriu, mes nežiūrime į žmogų, kaip atskirą, mums svarbu ir visa visuma, kurioje jis gyvena, ir ne tik jis, mes visi gyvename kažkokiame bendrame kosmose, bendrame susietume, mus veikia panašūs dalykai. Tačiau visame tame žmogus turi savo subjektyvų patyrimą, todėl niekas negali objektyviai aiškinti nei pačios visumos, nei paties žmogaus už jį patį - tik pats žmogus (klientas) geriausiai žino ir jaučia, kas jam reikšminga. Todėl egzistencinis terapeutas turi būti gana kukliu terapeutu ir neužsiimti „didesniu žinojimu” nei jo klientas.
Grįžtant prie žmogaus gyvenimo aplinkybių, negalime išimti žmogaus iš jo gyvenimo ir tyrinėti kažkokių jo sunkumų, mažai pažindami, o dar blogiau - visai ignoruodami sąlygas, kuriomis jis gyvena, jo tam tikras galimybes ir ribotumus, jo fizinę būklę, šeimyninę padėtį, nuostatas, vertybes ir t.t. Man atrodo, kad tai labai reikšminga dalis, kuo užsiima egzistencinė terapija. Todėl ir terapiniame kabinete, jau dažnai nemenku pasiekimu būna vien tai, kad žmogus tiesiog po truputį pradeda matyti, kaip jis gyvena, savo galimybes ir ribotumus. Kalbant apie praeitį, kartais vien normalizavimas, kad šiose sąlygose ir aplinkybėse kitaip tiesiog nebuvo įmanoma, suteikia žmogui palaikymą, o gal net nuima dalį nerimo ar kaltės. Pavyzdžiui, klientė - kurios abu tėvai gėrė jos visą vaikystę, o mama dar ir turi nerimo sutrikimą bei somatinių lėtinių ligų, - yra labai nerimastinga, nuolat jaučiasi nieko neverta ir nuolat ieško paguodos ir rūpesčio santykiuose. Tačiau įvardija, kad neturėtų taip jaustis, o turėtų jaustis kaip kiti, būti pasitikinti savimi, „kieta”, pozityvi ir energinga. Įsivardijimas, kad šiose sąlygose augant nelabai ir galėjo kitaip jaustis, tokia aplinka negalėjo visai jos nepaveikti. Nors suprantamas noras visiškai kitaip, tačiau kažkuria prasme reikia priimti ir tą nepatogią dalį, kad nemažą jos gyvenimo dalį jautėsi vieniša ir nesaugi, todėl nėra taip paprasta, o gal ir neįmanoma tos dalies iš savęs išimti.
Taigi, negali būti dalomas žmogus ir jo aplinka. Nors labai sunku atskirti, dėl to žmogus gyvena elgiasi ir vienaip ar kitaip, kaip tai lemia jo tam tikros įgimtos savybės, kiek tam tikros aplinkybės. Tačiau mums įprasta ieškoti priežastinių ryšių ir tuo paaiškinti savo sunkumus. Klientai neretai savo sunkumus ir gyvenimą supranta kaip uždavinį, kurį reikia spręsti, jeigu žinosiu x ir y, įsistatęs juos į lygtį, galėsiu būti laimingas. Tokį priežastinį aiškinimą girdime visur, esame įpratę taip spręsti problemas, to mokiausi ne tik matematikos, bet ir iš esmės ir psichologijos studijose. Klientai neretai irgi prašo padėti surasti lygties dedamąsias lyg tai būtų realus objektas, kurį gali įgyti ir kažkaip įsidėti į savo vidų. Pavyzdžiui, sako, jog gyvenime trūksta motyvacijos, tai jeigu būtų motyvacijos, tai viskas būtų kaip ir gerai. Lyg motyvacija yra kažkas, ką gali tiesiog į save įsidėti ir tada bus tik gerai. Ir suprantamas toks noras, aš irgi taip norėčiau. O štai egzistencinėje paradigmoje atsisakome šios tiesinės logikos ir čia iškart tampa neaišku ir todėl kartais pasidaro dar labiau neramu negu iki šiol, nes susiduriame su nežinomybe arba neapibrėžtumu.
Mano supratimu, neapibrėžtumas, o tiksliau santykis tarp galėjimo būti tarp apibrėžtumo ir neapibrėžtumo, o dar tiksliau ir tame, ir tame - man yra vienas svarbiausių dalykų kalbant apie egzistencinį požiūrį. Man tai puikiai iliustruoja paskaitoje išgirstas teiginys iš kvantinės fizikos, jog šviesa yra ir banga, ir dalelių srautas; ir materija ir procesas. Man tai reiškia ir aiškumą, ir nežinojimą ir nedalomumą bei kitimą. Tada yra kažkoks siekis talpinti šiuos abu dalykus, tačiau kaip? Dažnai klientai irgi sako, tai kaip man gebėti toleruoti daugiau nežinomybės? Aš visai nenoriu paleisti kontrolės. Kartais kontrolė tapatinama su rimtumu ir pasiekimais, o žmogus gerai toleruojantis neapibrėžtumą matomas kaip pernelyg atsipalaidavęs, nerimtas. Egzistencinė terapija lyg leidžia bandyti įsileisti neapibrėžtumą, neatsisakant kontrolės, nes tai nėra supriešinama - tyrinėjant kas mus įtempia ir kaip tas noras kontroliuoti mums padeda ar kenkia, automatiškai netampame pernelyg atsipalaidavusiais hipiais, kurie nebetoleruoja jokių normų ir nebegali gyventi jokiame apibrėžtume. Bet įrodyk, kad gudrus, tai savo klientui.
Egzistencinę terapiją suprantu ir per egzistencinių duotybių tyrinėjimą, tačiau čia jų visų atskirai neaptarinėsiu, paminėsiu laisvę, kuri man neišvengiamai siejasi su atsakomybe. Man atrodo ypač reikšminga, ta dalis, kad su laisve ateina ne tik „laisvumas”, tačiau ir atsakomybė. Atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimą galima matyti ir tos pusės, kad dėl to reikia kažką su tuo savo gyvenimu ir daryti - kaip mini J.P. Sartre “Tu skundiesi, kad pasaulis aplink tave nesusiklosto į gėlių puokštę be jokių pastangų”. Vadinasi, tą puokštę vis tiek sudėlioti teks pačiam. Bet dar labiau išlaisvinanti mintis apie atsakomybę man yra susijusi su pasirinkimu. Net ir momente, kur sunkiai galiu kažką iš tikro pakeisti, prisiimu atsakomybę už tai, kad kol kas nieko nekeisiu. Atrodo, niekas tada ir nesikeičia, nes tu nieko ir nedarai, bet vien tas, kad tu pats renkiesi to nedaryti, turi kažkokį kitokį pojūtį. Ir tas pojūtis yra laisvės, nors ji ir menka, bet ji tavo.
Bendrai galvoju, kad žmogaus egzistencija yra amžinas nežinojimas ir nuolatinė kova tarp priešybių. Žmonės visada atsiduria kažkur tarp gyvenimo ir mirties, gero ir blogo, teigiamo ir neigiamo, atsakomybės ir laisvės, kontrolės ir neapibrėžtumo, darymo ir buvimo, laimės ir liūdesio, artumo ir atstumo, intuicijos ir teorijos. Kaip ir aš skyrelio pradžioje svarsčiau, kaip čia man reiktų paaiškinti, ką viduje lyg suprantu, tačiau nežinau kaip tai išreikšti žodžiais. Nepaisant to, kažką parašiau, bet ar gerai, ar blogai aš suprantu egzistencinę terapiją, lieka neaišku.